Flashback: Opener Festival 2008
Tiesiog jau atsibodo keliauti, tie nesibaigiantys ilgieji savaitgaliai, nemokamos ir mokamos atostogos vis išmuša iš vėžių ir normalaus gyvenimo, nors koks čia gali būti normalus gyvenimas Lietuvoje, kaip tu galvoji?
Šį ilgąjį savaitgalį praleidome muzikos festivalyje Opener Heineken Festival (www.opener.pl) Gdynėje, Lenkija. Jau treti metai kai vykstame tenais, tad jau tradicija tapusi kelionė ir muzikos dozė nestebino ir leido blaiviai vertinti. Anksčiau ar vėliau aplankyti kiti festivaliai Roskilde (www.roskilde-festival.dk), Koneisto ir kiti panašūs, leidžia tik linksėti galva profesionalams įkandin.
Tokio masto festivalis tik 600 km nuo Lietuvos braižo ateitį Lietuvos jaunimui, nes vargu ar kada mes patys įstengsime sukurti tokio dydžio erdves ir sąrašus, o pagalvojus vien apie pagrindinę sceną, kurioje turbūt tilptų ir visas Europoje didžiausias senamiestis, ima trūkti oro ir optimizmo. Gvildenant nuostabiosios Tėvynės temą galėtume apsistoti ir ežerų šalyje ar gandro – nacionalinio simbolio lizde, ir daug kitų dalykų, kurie yra akivaizdžiai pranašesni kaimyninėje Lenkijoje. Nacionalizmas ima blėsti, net emigracija pas slaviškuosius katalikus gundo. Tada pagalvoji, kad gal Mickevičius buvo lenkas ir niekad nenorėjo būt niekuo kitu?
Brendam iš purvinos politikos lauk ir neriame į muzikos pasaulį.
Didieji vardai Chemical Brothers nelabai stebino eilinį kartą, nors jų vaizdo projekcijos visada buvo išskirtinės, šį kartą jos apėmė visą scenos plokštumą, tad teko užtrukti pusę pasirodymo, kol išsiaiškinau kaip tai padaryta.
Kiekviename festivalio sąraše atsiranda MTV žvaigždžių, tad Jay-Z nepritraukė arčiau scenos nei 3 kilometrai. Panašūs buvo ir Interpol, nebesuprantu aš tų beformių indie, alternative, post ar britpop rokerių su tamsiais kostiumais, baltais marškiniais, skrybėlėmis ir įvairiais akiniais, nors gandai sklando, kad pilnas Londonas dabar tik ir džeržgina gitaromis, o elektronika lekia iš kiemo. Taip ir yra, tačiau Interpol lyginami su Sonic Youth anei per nago juodimą pastariesiems neprilygsta, pamenu kai senutė Kim Gordon apsirėdžiusi vaikiška suknele liksmai sau šokinėjo, o vienas gabalas buvo paskanintas tiesiogine Lenkijos radijo bangų paieška. Sugrįždami į šiųmetinį Heineken (nebloga promocija – festivalį vadinti alaus vardu) jame rastume begalę panašaus plauko „pridurkų“ ir nesusipratėlių, ir apie juos aš patylėsiu, tačiau bendras festivalio kontekstas buvo gražus.
Įspūdingas pasirodymas laukė iš Roisin Murphy personažo, muzika puikiai klausosi iš grotuvo – tai tikrai, o pasirodyme ji atrodo kaip beveidė gražuolė apsupta dar keletos tokių pačių fyfučių, jei ji neturėtų savų stilistų ir fotografų, tai matyt prisistatinėtų pereksponuotose nuotraukose, kad veido oda atrodytų lygesnė. Bet šou buvo geras, sugrojo ir savo senojo projekto Moloko gabaliukų. Ši mergiotė yra dirbusi ir su Metthew Herbert, matyt geriausiu muzikantu pasaulyje.
Festivalis prasidėjo su nauja World muzikos scena ir kiek geresne amerikiečių grupe – Devotchka, grojančia kiek čigoniškus ritmus. Po kiek laiko toje pačioje scenoje stovėjo DJ Vadim su šaika, deja, jam vienam didžėjauti sekasi kur kas geriau, nei skrečuoti drauge su storule juoduke zavadyla ir dar keletu instrumentalistų, kaip Kaunas yra Kaunas, taip DJ yra DJ.
Didžiausias festivalio atradimas – Fischerspooner (www.fischerspooner.com). Netikėtas performance užbūrė. Kaip patys muzikantai minėjo, tai buvo pirmas jų tokio tipo pasirodymas. Tikras cirkas, o muzika po to. Video vaizdo projekcijos prikaustydavo akis, o visa kita negalėjo nustygti vietoje. Postmodernus šokis buvo pritrenkiantis, šiuolaikinis teatras vedžiojo už nosies, cirkas šmėkščiojo kaskart vis stipriau, o muzika nerimavo. Girdėjosi ir gotiškųjų motyvų, ir buko byto, šokėjai persirenginėjo dažniau nei daina baigdavosi ir šoko visi ne į ritmą, tai per greitai, tai per lėtai, žodžiu – delikatesas. Panašus spektaklis vyko ir per CocoRosie pasirodymą, tik čia buvo kiek daugiau avangardo, sesučių duo pasirodė su beatboxeriu ir pianistu, taškėsi įspūdingas kamerinės, operinės ir hip-hop bei drum and bass muzikos miksas dažniausiai pagardintas multfilmų melodijomis ir šaižiais vokalais. Merginos turi savų fanų Lenkijoje, patikėkite.
Tik sužinojus, kad Sex Pistols gros ne pagrindinėje scenoje kilo įtarimas, turbūt senukai nutarė pradėti klubinę karjerą, bet nepagalvojo, kad dauguma netilps. Tikiu, kad didžioji festivalio žiūrovų dalis atvyko pasižiūrėti būtent į nusenusius punk ir pašėlti pagal jų stūgavimus. Turbūt nedaug kas rado pankiškumo tuose garažo vyrukų siluetuose, tačiau prarėkė balsą galutinai ir dabar ramiai gali eiti į pensiją kartu su jais. Bet tai nereiškia, kad koncertas nebuvo geras, jis buvo tiesiog superinis ir ačiū dievaičiams. Pamenu, panaši situacija vyko koncerte No Means No klube INTRO, kai publika „kam virš 40“ ir „kam virš 150 kg“ masiškai šokinėjo nuo scenos ir plaukė ant kolegų rankų (stagediving). Geri laikai buvo ir vis kaskartėmis jie sugrįžta. Beabejo, neapsieita buvo ir be pogo.
Sugrįžtant prie mastelio ir lietuviškosios mikro rinkos, galime tik pagūšžčioti pečiais, mat B2G organizatorius slampinėjo po Opener nosį nukabinęs, turbūt tik šįmet susidomėjo muzika… Kelionėje skaičiuojant gandrus galima sugadinti ir kalkuliatorių, mat vien tik 2 minučių atkarpoje pastebi 6 gandralizdžius pilnus gandrų, dažniausiai po 3, dar kelis skrendančius, kelis tupinčius ant stulpų ir kelis varlinėjančius, turbūt Lenkijoje maistas skanesnis ir ne tik jiems, nes kebabinė ant kiekvieno kampo, Dobra Zupa (sriubininė) taip pat, net Subway jie turi, tikrai skrisiu į šiuos šiltuosius kraštus kai atšals. Beje, vien Malborko (Marienburgas) pilis yra turbūt didesnė už Vilniaus senamiestį, nelyginant Trakais, o ką dar kalbėti apie beveik visiškai karo metu sugriautą Gdansko senamiestį, o vėliau atstatytą, kur patenki lyg į pasakų šalį su viduramžių architektūros šedevrais, gotikinėmis bažnyčiomis ale Onos bažnyčia kart 15, namais išmargintais reljefais, bareljefais ir piešiniais, originaliomis 16 amžiaus kaustytomis durimis, vandens nutekėjimo vamzdžiais pasibaigiančiais drakonų galvomis, įspūdingomis prieplaukomis, žaviomis kavinėmis ir kitais stebuklais. Ech.
Tiesa, dievulis neskriaudė šio festivalio kaip kompromato Tebūnie Naktis, bet Skunk Funk striukė gelbėjo labai, Puma bateliai iš G-Outfit skrodė pievas, paplūdimius glostė basutės, Skunk Funk kapišoninis džemperis traukė kitos lyties atstovus ir atstoves, o G-Star džinsai kentėjo žemus dažnius, lyg lėkčiau Harley Davidson ant 120.
Šių metų varikliai įsigazavo, o galiausiai matyt užkalė. Gerąja prasme, kad vėl atgimt iš naujo!
/////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////
Rodyk draugams